„Atostogos“ Tunise. I dalis – Atvykimas

Patyrus nemažai streso ieškant lastminute (paieškas pradėjau likus 5 dienoms iki atostogų pradžios) atostogų keliones pareitais metais, šiais metais nusprendžiau tai padaryti gerokai iš anksto. Taigi jau balandžio pabaigoje pradėjau vartyti keliones parduodančiu svetainių expedia.de, lastminute.de, opodo.de puslapius ir nagrinėtis pasiūlymus. Koki paieškos kriterijai šį karta? Kažkodėl tuo metu galvoje sukosi tai, kad šalis turi būti nematyta ir „egzotiška“, kelialapis butinai su „all inclusive“ (labai patiko sis servisas Maljorkoje), na ir kaip priklauso šilta jūra, skrydis iš Berlyno, skrydžio laikas „ne naktį“, biudžetas vienam asmeniui apie 500 Euru. Šiuos kriterijus suvedu į paieškos masina, rezultatas – Turkija, Ispanija, Tunisas, na dar kažkas, ko dabar nepamenu. Iš visu pasiūlymu geriausiai atrodo Tunisas (gal būt ir dėl malonių prisiminimų apie Adagyra Maroke, juk irgi šiaurės Afrika): 11 dienų, „all inclusive“, Skanes (apie 10km nuo Monastir) 3,5 žvaigždučių viešbutis „Club Eden“ (atsiliepimai internete iškarto nuteikia nevisai pozityviai) , 512 euru. Gerai – MES JAMAM ŠIĄ KELIONĘ!!!

Praėjus keliems mėnesiams nuo sandorio pradedu domėtis kitesurfing’u, taigi labai įdomu kaip su kaitavimo sąlygomis Tunise, ar yra koks spot’as netoli Skanes ar Monastir. Deja paieškos internete nieko gero nežada: jokios kaitavimo mokyklos, jokiu atsiliepimų kaituotojų forumuose, apart vienos nuorodos į spot’ą Sousse (apie 10 km nuo „mūsų“ viešbučio). Na ką gi jai nieko nėra – busiu pionieriumi, gal ką atrasiu! Įranga bei specialus krepšys 140x50x30 „nugriauti“, žodžiu, be kaitu ir lentos, ne žingsnio į prieki. Pats parašau keletą užklausimų į įvairius forumus ir tik iš lietuviško „extreme-sports.lt“ gaunu patarimą: „Tunise galima tik Kaljaną traukti,bet kaituoti tikrai ne… “. Kažkaip neramu, bet kaitus reik išbandyti, nes Vokietijoje ar kur kitur progos šiais metais nelabai ir bus.

Ir štai išaušo rugsėjo 11 diena. Kažkam ji asocijuojasi su 2001 metu tragiškais įvykiais Niujorke, o mums tai atostogų pradžia. Nerile susipakuoja savo smūtkes jau iš vakaro, o aš neskubu – juk laiko tikrai yra, skrydis tik 17 valanda. Taigi iš ryto dar į kirpyklą, reik juk „prekinę“ išvaizdą pataisyti, kaip ten atrodysiu prieš babajus. Po to prasideda daiktų pakavimas. Aš kuklus: pora porų kojiniu, marškinėlių, džeperis, ir žinoma kaitai bei lenta. Jamu 12m Naish „Cult“, 9m RRD „Passion“, 4m „žaislinį“ foila bei naują Gasstra lentą. Viskas puikiai telpa į krepšį, likusi vieta užpildoma crocs|’ais, knygomis, drabužiais, fenais bei visokiu kitokiu šlamštu.

14 valanda – laikas išvažiuoti, išsikviečiam tax’a ir po 10 minučių jau kraunam daiktus, kurių šį karta nedaug: mažas lagaminukas bei didžiulis kaitu krepšys, kuris be problemų telpa i „VW Touran“. Paskutiniai nurodymai kaip saugoti namus, prižiūrėti Burytę Burą Burą (toks katės vardas), atsisveikinimai ir mes jau pakeliui i Tegel’į, pravažiavus 500 metru paaiškėja, kad Nerile neturi paso :( Pagromas, riksmai, panika: apsisukam ir vėl namo – negeras ženklas! Na nieko pasas greitai surandamas ir vėl į kelią, kelionė iki Tegel’io irgi nelengva, taisoma daug keliu, taigi tenka važiuoti aplinkkeliais, – užtrunkam apie 40 minučių ir sumokam 30 Euru. Registracija be problemų, tik kitebag’ą priduodam atskirai (prieš tai dar teko ji atskirai registruoti ir primokėti po 25 Eurus „į vieną pusę“). Sėdam į lėktuvą, pakilimas kažkodėl vėluoja 40 minučių. Bet pagaliau pakylam, ir pamažu išnyksta Berlyno peizažas. Tunisietiško veido bruožu stiuardesės ir stiuardesai labai malonus, vaišina užkandžiukais, nelabai aiškiu vinčensu bei siūlo pirkti nerealiai pigias cigaretes. Nerile „griauna“ 2 West blokus už 24 Eurus. Skrydžio metu pradeda temti, ir po dviejų su puse valandų, lėktuvo langeliuose pasirodo Monastir žiburiai.

Nusileidžiam sėkmingai, keleiviai plojimais atsisveikina su lėktuvo įgula ir bando išlįsti bei įkvėpti „egzotiško“ oro., tačiau ir nulipimo trapas kažkodėl vėluoja. Na bet po kokiu 20 minučių durys atsidaro ir mes išlipam. Oras gaivus ir šiltas, nuotaika gera. Trumpas „perekūras“ prie įėjimo į oro uostą, formalus pasų bei „įvažiavimo kortelių“ patikrinimas, ir mes jau prie lagaminų atidavimo juostos. Paduodama pirma bagažo partija, paskui antra, štai ir musu mažas lagaminėlis, bet kitebag’as vis dar nesirodo. Ekrane užgesta užrašas „Tegel“, užsidega „Bratislava“, - pradedu panikuoti. Bet ne aš vienintelis, kuris toks kuris nesulaukia savo daiktu. Personalas pasako, kad daugiau bagažo iš Berlyno nėra! Nemažą būrelį žmonių (gal 15-20) apima pyktis, greitai užpuolamas netoli juostos besisukinėjantis babajus ir „prievartaujamas“ atiduoti daiktus. Žmogelis telefonu išsiaiškina padėti, – dalis mūsų bagažo nusileido Diuseldorfe. Visi užregistruoja, kas ko neteko, babajus pažada, kad bagažas bus atskraidintas rytoj ryte. Keli nelaimėliai skundžiasi, kad neturi ne vieno daikto, bet mes laimingi,- musu bent jau drabužiai čia. Iš tikrųjų aš nesu labai laimingas, vis dėlto inventorius beveik už 2000 Euru kažkur klajoja. Atsisveikinę su nelaimes draugais, susirandam savo autika ir važiuojam i viešbuti, pakeliui paskutini karta išgeriam skanaus BECKS alaus, pirkto dar Tegel’ij.

Po 15-20 minučių trukusios keliones, jau pakankamai sutemus, atvykstam i vieta. Viešbutis iš pirmo žvilgsnio atrodo normaliai ir tvarkingai. Trumpi registracijos formalumai ir mes lydimi „lagaminu nešiko“ judam „į labai gera kambarį prie pat jūros“(taip ji pristatė viešbučio administratorius). Babajus atidaro duris, įneša daiktus ir vis trypčioja – nori pinigu, deja jam pasakoma, kad pinigu nėra, – nespėjom išsikeisti, tipo ateik kita karta :) Gal ir nusiminęs, bet jis uždaro duris iš kitos puse. Kambarys ankštas, bet ne tai mane neramina – pro uždarytus langus sklinda „dam da dam’o“ garsai. Praveriam langą – prieš mus diskoteka ir minia šokėjų, nelaiko nervai, nes po streso su kitais tikrai norėtus pailsėti ramybėje. Nuvarau Nerile aiškintis su administratoriumi dėl „superinio“ kambario kokybes. Grįžta deja nieko nepešus, – tipo dabar nieko neturi, o va ryt gal ką ir suras. OK tai manęs visiškai netenkina ir į „mūšį už ramybę“ dabar einu jau aš. Trumpai išdėstoma padėtis, pirmas atsakymas kaip ir tikėjausi, tas pats, – nieko neturiu. Tuomet aš jam pasiūlau pačiam eiti įvertinti „ramybe“ bei pabandyti išsimiegoti vidury diskotekos, po to dar seka grasinimai šefu ir etc., – kambarys atsiranda, netgi keli. Dabar reikalauju, kad butu nepirmas aukštas ir jokiu diskotekų prieš langus. Įsikraustom į kambarį antrame aukšte, kiek toliau nuo administracinio pastato (administracinis pastatas bei restoranas šiame viešbutyje yra atskirai nuo svečiu kambariu). Atrodo ramu, bet neilgam, po pusvalandžio įsijungia kita muzika, sklindanti iš priešais esančio rusu pamėgto viešbučio. Taigi ramybes nebus ir čia, bet šiandien jau nėra jėgų kovoti. Einam į lauko restoraną kažko išgerti. Nerile nubėga prie viešbučio administracijos išsikeisti valiutos (visuose viešbučiuose kečiama oficialiu kursu, o ne pagal Tuniso turgaus prekeivio taisykles) už 50 euru gauna apie 95 Dinarus TND (1EUR = 1,9 TND arba 1 TND = 1,8 Lito), – kažkodėl įtartinai stambi valiuta Afrikos šaliai … Aš užsakau „all inklusive“ vyno, paragaujam , – „vyno“ skonis primena rašaliuką iš „Euro“ parduotuvės (čia toks „vynas“ parduodamas už 99 centus). Nusprendžiam, kad iš „darmavų“ gėrimų nieko gero nebus, kaip tik prisistato babajus ir pasiūlo „tikrų kokteilių“. Vieno kaina 10 dinaru, nematau, kad aplinkui kas nors „alptu“nuo šio įspūdingo pasiūlymo, bet Nerile nori pabandyti. Sumokam 20 (apie 40 litu) dinaru ir ragaujam, deja „sex on the beach“ ir „sunrise“ nė trupučio nepanašus į kokteilius pagamintus pagal originalų jų receptą. Po keleto minučių pastebim, kad nuo staliuko dingo fotoaparato futliaras ir kartu įpakuota baterija, padavėjas teisinasi, kad nieko nematė. Pasiseilėjimas baigtas , mes pavargę ir einam miegoti, juk ryt reik vėl važiuoti į oro uosta atsiimti kitebag’o. Mūsų rugsėjo 11 „tragedija“ nuskęsta saldžiuose sapnuose …

Leave a Reply